Botai ir troliai komentarų sekcijose: kokią teisinę riziką prisiima socialinio tinklo paskyrų valdytojai?

Angelė Aliukonytė, APB Zaleckas Partners teisininkė

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme asmens kritika apibrėžiama kaip asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas, neįžeidžiant garbės ir orumo, nepažeidžiant privataus gyvenimo bei nesumenkinant dalykinės reputacijos. Teisė kritikuoti yra svarbi visuomenės teisės į viešąją informaciją užtikrinimo priemonė. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 10 straipsnis saugo ne tik priimtinas ar neutralias idėjas, bet ir tas, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tačiau žodžio laisvė nėra absoliuti – ji nesuteikia teisės žeminti žmones, skleisti neapykantą, diskriminuoti ar raginti susidoroti. Ribą tarp leistinos kritikos ir neleistinos raiškos nustatyti ypač sudėtinga. Tad kur yra ta riba?

Socialinių tinklų erdvėje ši riba yra pilkoji zona, kurioje kalba savo intensyvumu ir poveikiu jau nebėra nei laisva saviraiška, nei neutrali nuomonė. Joje vyrauja transgresinė kalba – sąmoningai provokuojanti, vulgari ir socialines normas laužanti raiška, kurios tikslas – ne diskusija, o destrukcija ir stipri emocinė reakcija. Būtent tokia kalba masiškai naudojama botų ir trolių: „nachui“, „bl“, „padugnė“, „niuchas“, „glušius“, „debilas“, „vagis“, „lesbietė“, „pedofilas“, „nacis“, „rusas“ ir panašūs epitetai, skirti poliarizuoti diskusiją, kurstyti įtampą ir užteršti komentarų sekciją.

Iliustratyvus pavyzdys iš asmeninės praktikos: po trimis viešo asmens pasisakymais žiniasklaidos priemonės socialinio tinklo paskyroje, iš 602 komentarų net 39 proc. priskirtini neapykantos kalbai, šmeižtui ar įžeidimams. Svarbiau už skaičius – turinio struktūra: vienažodžiai epitetai be jokio argumento tik tam, kad pažemintų adresatą; šmeižikiški teiginiai suformuluoti kaip konstatuojamas faktas – „vagia", „ima kyšius" be teismo patenka į šmeižto, o ne nuomonės kategoriją ir kyla jau ir baudžiamosios atsakomybės rizika. Kai kuriuose komentaruose net pažymima – kad komentuoja nebe žmonės, bet botai ir troliai. Tačiau nepaisant to, kas komentuoja akivaizdu, kad per didelė dalis komentarų apskritai patenka į Konstitucijos ir EŽTK 10 straipsnio nebesaugomos saviraiškos ribas.

Būtent didelėms visuomenės informavimo priemonėms šis aspektas yra ypač aktualus. Jos kasdien publikuoja medžiagą, kuri pritraukia šimtus komentarų, o tarp jų – masiškai pasirodo neapykantos kalba, šmeižtas ar koordinuoti botų ir trolių puolimai. Tokiose paskyrose komentaruose dažnai yra aiškiai identifikuojamų asmenų duomenys (vardai, pavardės, kaltinimai, diskriminaciniai epitetai). Jei paskyros valdytojas (redakcija) mato akivaizdžiai neteisėtą turinį ir nesiima jokių veiksmų, jis nebegali tvirtinti, kad tinkamai vykdo Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (toliau - BDAR) 24 ir 25 straipsniuose nustatytas pareigas – užtikrinti pritaikytą ir standartizuotą duomenų apsaugą. Tokiu atveju kyla reali rizika ne tik dėl duomenų apsaugos pažeidimų, bet ir dėl bendros atsakomybės už žalą asmens garbei ir orumui.

Paskyros savininkas – nebe neutralus stebėtojas. Pirmas ir dažniausiai ignoruojamas faktas: socialinio tinklo paskyros valdytojas nėra vien techninis kanalo naudotojas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ESTT) dar 2018 m. byloje¹ pasakė aiškiai – Facebook ir fanų puslapio administratorius yra bendri duomenų valdytojai. Tai reiškia, kad naujienų portalas, institucija ar politikas, valdantys paskyrą, kurioje kuriamas turinys ir atveriama komentavimo erdvė, kartu su platforma prisiima ir atsakomybę.

Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika šiuo klausimu yra nuosekli. Byloje Delfi AS prieš Estiją²  Teismas pripažino, kad komercinė platforma, kuri pati inicijuoja publikacijas ir pelnosi iš komentavimo srauto, negali apsiriboti vien „notice and takedown" modeliu, kai piktnaudžiavimas yra akivaizdžiai numatomas. Byloje Sanchez prieš Prancūziją³ Teismas dar aiškiau konstatavo, kad viešos paskyros valdytojas, turėjęs realią galimybę pašalinti akivaizdžiai neapykantą kurstančius komentarus ir to nepadaręs, gali būti patrauktas atsakomybėn nepažeidžiant saviraiškos laisvės garantijų. Sąmoningas neveikimas akivaizdžiai neteisėto turinio atžvilgiu neutralaus tarpininko statusą panaikina. Ši EŽTT sprendimų logika glaudžiai siejasi su jau minėta ESTT byla, ir tai reiškia, kad atsakomybė už komentarų turinio keliamus duomenų apsaugos pažeidimus negali būti perkeliama vien platformai – ji tenka ir pačiam paskyros savininkui.

Socialinių tinklų algoritmai komentarus, reakcijas ir atsakymų gijas skaičiuoja kaip įsitraukimo signalus – visiškai nesvarbu, ar turinys yra tikslus ir teisėtas. Kai koordinuota netikrų paskyrų veikla generuoja šimtus komentarų, reputacijos naikinimo kampanija gauna algoritminio stiprinimo paslaugą iš pačios platformos. Teisiniu požiūriu tai reiškia, kad platforma ir paskyros savininkas nebėra tik „techninis vamzdis" – jie aktyviai prisideda prie žalingo turinio sklaidos per pritaikytą ir standartizuotą duomenų apsaugą. Skaitmeninių paslaugų aktas šią logiką įtvirtina reguliaciniu lygmeniu: 16 straipsnis reikalauja ne tik turėti pranešimo apie neteisėtą turinį mechanizmą, bet užtikrinti jo realų veiksmingumą – mechanizmas, struktūriškai nepajėgus susidoroti su automatizuotu botų srautu, šio reikalavimo neįgyvendina. 34 straipsnis koordinuotą neautentišką veiklą traktuoja kaip sisteminę riziką, kurią labai didelės platformos privalo identifikuoti ir mažinti.

Jei paskyrų savininkai pradėtų realiai įgyvendinti iš BDAR kylančias pareigas – sistemingai moderuoti komentarų turinį ir dokumentuoti žalingo turinio mastą – jie neišvengiamai susidurtų su struktūrine problema: turinys, kurį jie šalina rankiniu būdu, algoritmiškai vėl iškeliamas į viršų kaip aukšto įsitraukimo pranešimas, toliau skatinantis komentavimą. Rankinis pranešimų teikimo mechanizmas niekada nelaimės prieš koordinuotą automatizuotą botų fermą. Kol paskyros valdytojas pašalina kelis komentarus, per tą patį laiką botai sugeneruoja dešimtis naujų, o algoritmas juos dar labiau išstumia į auditorijos akiratį. Tokia situacija yra akivaizdus Skaitmeninių paslaugų akto 16 straipsnio pažeidimo indikatorius: pranešimo mechanizmas formaliai egzistuoja, tačiau platforma struktūriškai sabotuoja jo veiksmingumą prieš masinį, automatizuotą puolimą. Sistemingai fiksuojami ir teikiami tokie atvejai galėtų tapti pagrindu baudų procedūroms, kurios siekia iki 6 proc. metinės apyvartos ir platformos negali jų ignoruoti taip lengvai. Bet praktiškai dauguma redakcijų bijo, kad aktyvus moderavimas sumažins įsitraukimą ir pajamas, todėl renkasi „užmerkti akis“. Clickbait ekonomika kol kas laimi prieš ribas peržengiančią žodžio laisvę.

Parengė:

Angelė Aliukonytė

APB Zaleckas Partners

Teisininkė

¹ Wirtschaftsakademie Schleswig Holstein – ESTT Didžiosios kolegijos sprendimas, 2018 m. birželio 5 d., byla C 210/16;

² Delfi AS prieš Estiją – EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas, 2015 m. birželio 16 d., peticijos Nr. 64569/09;

³ Sanchez prieš Prancūziją – EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas, 2023 m. rugsėjo 15 d., peticijos Nr. 45581/15;